Mane galima sutikti

Talinas, Estija.

Ar jau matėt žydinčius narcizus Druskininkuose?

Tuesday, April 22, 2014

Turbūt nėra lietuvio, negirdėjusio apie Druskininkus ir jų narcizus, nes Druskininkai nemiega ant druskų, o pavyzdingai dirba turizmo srityje. Šiemet Druskininkų kurortas švenčia 220 metų jubiliejų, ir Vijūnėlės parke ta proga sužydės 220.000 narcizų. Pirmuosius žiedus nedrąsiai skleidė ir prieš du metus pasodintos sakuros. Sakuras Druskininkams parinko gerai Lietuvoje žinomas Japonijos kultūros gerbėjas alytiškis Kęstutis Ptakauskas. Į pačią narcizų žydėjimo šventę ištrūkti nepavyko, bet kitą penktadienį po jos žiovaudama įsitaisiau "Kautros" autobuse netrumpai kelionei. Sočiai prisižiūrėjusi stirnų ir koplytstulpių, nė nepajutau kaip atvykom į Druskininkus. Iš karto įsigijau atgalinį bilietą į Vilnių paskutiniu reisu, nes esu jau patyrusi, kad sezono metu ar geru oru autobusai būna perpildyti. Netoli esančiame Druskininkų turizmo informacijos centre pasiėmiau kurorto žemėlapį ir į išmanųjį telefoną atsisiunčiau programėlę Smart Druskininkai. Taip apsiginklavusi ir ėjau narcizų ieškoti.

P1310203
Pirmas Druskininkų įspūdis. 

Kūtvėla lankosi lebedų, tevertinų, ir citnago krašte Zervynose.

Saturday, April 19, 2014

"Vėlyvas startas pagausina žygeivių skaičių,"- tarė Tadas Šidiškis, apžvelgdamas savo išrikiuotą pulką Vilniaus geležinkelio stotyje, o aš labai džiaugiausi pagaliau ištaikiusi progą pamatyti Zervynas. Dešimtos valandos traukinys per dvi  visiškai neprailgusias valandas pristatė mus į mažytutę Zervynų stotį. Man patinka žygiuoti su Vilniaus universiteto žygeivių klubu, nes mūsų žygiai suderina gamtą ir pažinimą: per tas dvi valandas traukinyje norintys susipažino su Dzūkijos krašto unikalumu. 1283 m. iš Kryžiuočių nuniokotų savo žemių į dar laisvus mūsų kraštus atsikėlė jotvingių gentis. Kaimo pavadinimas Zervynos turi jotvingišką hidroniminę šaknį "zerv", nuo "zerventi", t.y. srauniai tekėti. Gyventojai čia tradiciškai vertėsi bitininkyste, miško gėrybėmis, žvejyba, gerai pažinojo vaistažoles. Šiandien Zervynos 48 sodybų kaimas yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas dėl XVIII-XIX a. susiformavusio plano ir liaudies architektūros. Kaime žinoma akmens amžiaus stovykla. Per Vėlines Zervynose vis dar senuoju papročiu dešimt parų kūrenami laužai. Daugiau apie unikalius Zervynų kaimo gyventojų papročius klausykite atsisiuntę 5.83 MB dydžio audio failą iš Dzūkijos nacionalinio parko skilties apie Zervynas. Ir taip jau atsitiko, kad į Zervynas mes keliavome Verbų Sekmadienį. Balandžio pabaigoje senais laikais žemdirbiai sveikindavo deivę Žemyną bundant gamtai po žiemos ir šventė Žiedkelę, kurią Katalikų bažnyčia 325 m. susiejo su Velykomis. Jos būna ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas nsuprendė švęsti Velykas praėjus 14 dienų po pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties, kuri kiekvienais metais būna skirtingu laiku tarp kovo 21 d. ir balandžio 26 d.

Pirmiausia bežyguodami pastebėjome šalia vieno namo rūkstant juodus dūmus ir urmu supuolėme paveldo gelbėti, bet be reikalo-žmonės sau ramiai pirtį kūreno.

P1300982
Pirtis.

Trys Estijos dienos: trečioji diena-vėl Talinas.

Wednesday, April 16, 2014

Po sočių pusryčių anksti išsiregistravau iš viešbučio. Šiek tiek po 8.00 val. ryto jau buvau Talino autobusų stotyje, kur palikau savo nemenkai kelionės grobio prikimštą kuprinę savitarnos saugykloje. Mano turtas visgi buvo pakankamai nedidelis, tai tilpo į spintelę už 1 EUR (saugoma 24 val.). Ant rakto nebuvo spintelės numerio, todėl teko užsirašyti į visuomet su savimi kelionėn pasiimamą užrašų knygelę. Anksčiausiai atsidarantis šios dienos lankytinas objektas dirbo nuo 9.00 ryto, todėl, kaip ir buvau planavusi, nuvažiavau prie tos vietos, kur atsiveria vaizdas į Talino uostą (maždaug 2-3 stotelės nuo "Russalkos"). Kadangi viešbutį vis geruoju minėjau, tai galiu dabar ir viešai jį pagarsinti. Gyvenau Center Hotel viešbutyje. Atsiliepimai apie jį internetinėse rezervacijų sistemose baisūs, jau buvau beatšaukianti rezervaciją, bet gerai, kad to nepadariau. Tik nesupratau, ar čia konkurentai darbuojasi, ar žmonės tiesiog išpindėję.Viskas buvolabai gerai, išskyrus kažkokį girtą suomį, kuris paskutinę naktį blaškėsi koridoriais ieškodamas savo kambario, todėl blogai miegojau.

P1300665
Mano vienvietis kambarys su patogumais. 

P1300666
Virdulys ir mikrobanginė krosnelė. 

P1300667
Šaldytuvas ir televizorius. 
Pusryčiai. Košė buvo labai skani.


Trys Estijos dienos: antroji diena- Narva.

Monday, April 14, 2014

Ryte iš lovos išsiritau gana vėlai, nes pusryčiai, įskaičiuoti į kambario kainą, savaitgaliais pradedami tiekti tik nuo 8.00 val. ryto (o ir ne paslaptis, kad Kūtvėla labai mėgsta patinginiauti). Buvau nusižiūrėjusi 9.00 val. autobusą į Narvą, tai man toks pusryčių laikas labai tiko. Man sėdant prie stalo, pradėjo lyti.

P1300474
Pusryčiai viešbutyje. 
Iki Narvos autobusas riedėjo tris valandas. Kadangi buvo daug laisvų vietų, buvo galima įsitaisyti patogiai. Tik va oras subjuro kaip reikalas. Iš Narvos autobusų stoties, kuriai atstovavo tokia nedidelė būdelė su bilietų kasa ir spaudos/užkandžių kiosku, po skėčiu nupėdinau iki Narvos lankytojų centro. Man šis miestas kėlė didelį smalsumą, nes yra geografiškai labai įdomioje vietoje-tik tiltas per upę jį skiria nuo Rusijos. Šio miesto pavadinimą pastebėjau ant koldūnų pakelio,- rusų koldūnai pakuojami ES ir taip apeina įvairius apribojimus (bet tas pakelis buvo suvartotas gal prieš tris metus). Pirmiausia susižymėjau žemėlapyje įdomiausias vietas ir vaizdas buvo gana neblogas, nes viskas atrodė pakankamai kompaktiškai išdėstyta. O tada tiesiu taikymu patraukiau į garsiausią Narvos lankytiną objektą- Narvos pilį.


Trys Estijos dienos: pirmoji diena-Talinas.

Saturday, April 12, 2014

Apie dešimtą valandą vakaro Vilniaus autobusų stotyje darosi ankšta-viena ranka tempdami iš paskos lagaminą ant ratukų, kita ranka gniaužydami atsispausdintą bilietą piliečiai keleiviai čia blaškosi tarp autobusų, bandydami susirasti savąjį-į Berlyną, Varšuvą, Rygą ar Taliną- ir tada dar pabandyti  nors kiek nusnausti. Mano Simple Express reisas į Taliną (pirktas už akcijinę kainą, 80 LTL į abi puses) buvo beveik pilnas, todėl teko bandyti miegoti pusiausėdomis-pusiaugulomis, o priešais sėdėjęs vyriškis buvo atlošą atsilenkęs, kad jis kur nupliktų. Autobusas į Talino autobusų stotį atvyko punktualiai 6.55 ryto, po maždaug 9 valandų važiavimo. Talino autobusų stotis neseniai patyrė tikrą oranžinę revoliuciją-oranžiniame pastate įsikūrusi autobusų stotis teikia bilietų pardavimo kasose ir bilietų automatuose paslaugas, yra bagažo saugykla, mokami tualetai, spaudos kioskas, kavinė, netoliese yra viešojo transporto stotelės. Spaudos kiose įsigijau Talino viešojo transporto elektroninę kortelę (2 EUR) ir papildžiau 3 dienų bilietu (5 EUR). Bilietas iš vairuotojo kainuoja 1.60 EUR, todėl manasis atsipirko jau pirmąją dieną. Zuikiams čia kailis diriamas skaudžiai, už 40 EUR. Kadangi į viešbutį važiuoti buvo dar anksti, nuvažiavau pagūžinėti po senamiestį. Ten yra turizmo informacijos centras, kuriame man reikėjo susižinoti šį bei tą kelionei į Narvą.

P1300267
Talino senamiestis anksti ryte. Vaizdas į rotušę. 

P1300272
Mano mėgstama Trumpoji Koja-vienas tapybiškiausių senamiesčio kampelių. 


Kūtvėla grįžta į Rokiškio rajoną: ką gi ji ten pametė?

Wednesday, April 2, 2014

Per tris dienas pasakojimas Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte? užkopė į penktą visų laikų skaitomiausio įrašo poziciją ir nukonkuravo iki tol garbingame penketuke buvusį skandalingąjį Vasario 5, 18.00 įrašą apie blogerių apsilankymą pas Birutę Vėsaitę. Įrašas apie Rokiškį sulaukė 13 pasidalijimų, virš 770 peržiūrų, ir 116 LIKEų. Ypatingai džiaugėsi Kamajai-linkėjimai jiems. Kadangi praeitos kelionės metu buvome užgriebę tik dalį Rokiškio rajono, sekantį šeštadienį nusprendėme sugrįžti pasidairyti po dar nelankytas vietas. Šį kartą prie mūsų prisijungė ir mano kolega Vakaris. O kadangi su patirtimi mes protingėjame, tai abudu jau važiavome ne į Kauną, o į Ukmergę, kur mus kaunietė vairuotoja Aistė iš Keliauk.info ir paėmė nuo kazino. Iki stoties Vilniuje man patogu atvažiuoti 1G autobusu. Įsitaisiau sau patogiai, bet autobusas buvo beveik pilnas ir šalia manęs netrukus atsisėdo toks pagyvenęs vyrukas su alaus skardine rankoje. Susiraukiau kaip citrinos atsikandusi, nes tokie vyriškiai paprastai nemaloniai kvepia ir dar nemaloniau šneka. Bet visgi būna išimčių- šitas mandagiai atsiklausė, ar aš nieko prieš, jeigu jis pagurkšnos alučio. Į sodą sakėsi važiuojantis, darbų susikaupė. Tada klausė, ar neturiu katino. Ne, sakiau aš, neturiu, bet turiu žiurkėną. Žiurkėną?- perklausė jis,- o kas tai yra? Na, sakau, pelė tokia. Aaaaa, -palingavo galva mano pašnekovas,- matai, kai neturi katės, tai pelės veisiasi. Juokis ir voliokis. 

Autobusas į Ukmergę iš Vilniaus autobusų stoties išvažiavo 7.05, o kasos dirba nuo 7.00, tai prie vienintelio dirbančio informacijos langelio nusidriekė kilometrinė eilė. Laimei, viena darbuotoja susimylėjo ant mūsų ir atidarė savo langelį be kelių minučių septynios, ir man pasisekė-buvau antra eilėje ir jau greit laikiau nusitvėrusi autobuso bilietus. Su TOKS kortele gavau 5% nuolaidą (0,90 LTL), o autobuse buvo nemokamas bevielis internetas (mokykitės, Lietuvos Geležinkeliai). Autobusas iki Ukmergės kratėsi pusantros valandos, vis sustodamas visokiose stotelėse, tai išlošėme tik pusę valandos nuo vėlesnio ekspreso. Ukmergėje iškart pasidarėme profilaktinę pertraukėlę į WC (1,20 LTL stotyje, dirba 7.00-19.00 arba 1,00 LTL gretimoje degalinėje, dirba 24/7). Jeigu teatras prasideda nuo rūbinės, tai stotis prasideda nuo WC, todėl reikia pasakyti, kad Ukmergės stotyje patogumai labai švariai užlaikomi ir visokeriopai rekomenduotini. Tik pati stotis uždaryta, matyt, remontuos-gaila, toks sovietinis paveldas.

P1290851
Ukmergės stoties patogumai. 
"Nuspręsta pritarti UAB Ukmergės autobusų parkas autobusų stoties rekonstrukcijai ir prekybos centro statybai jungtinės veiklos su UAB „Projestos projektai“ sutarties pagrindu. Pavesta Ukmergės autobusų parkui tvirtinti projektavimo užduotį ir suderinti jungtinės veiklos sutartį." Šaltinis: čia. O mes už maždaug valandos buvome prie savo pirmojo tikslo. Vis svarstėme, galbūt Rokiškio rajono gyventojai mus pasitiks su duona ir druska, o gal su šluota ir vandens žarna?:-)

Ir štai, mes- Duokiškyje.

Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte?

Monday, March 24, 2014

Mūsų maža agrarinė valstybė turi daug ką parodyti. Turizmo klausimu čia litai tiesiog žeme ritinėjasi, bet niekas iš atsakingų asmenų nenori pasilenkti jų pakelti. Sekmadienį, sinoptikams žadant  8-14 'C šilumos,- nors geriausių atveju buvo kokie 7'C,- kartu su Aiste iš Keliauk.info patraukėme į Rokiškio rajoną. Bet tam man pirmiausia reikėjo nusigauti iki Kauno, todėl keltis teko biezbožnai anksti, net 4.30 ryto. Į Kauną mėgstu važiuoti moderniuoju traukiniu: ten šilta, švaru, yra elektros lizdai, tualetas, karštų gėrimų aparatas. Tačiau dabar jie galėtų walk an extra mile ir pasiūlyti bevielį internetą. Juk XXI amžius, po šimts kalakutų. Tačiau maloniai nustebino 5 proc. nuolaida bilietui su lojalumo kortele, net 90 centų sutaupiau, vis kapeika į ūkį. 

P1290460
Traukinyje Vilnius-Kaunas.

5 priežastys, kodėl verta pamatyti filmą „Semme“.

Thursday, March 20, 2014

Kūrybinės grupės „Semme” pranešimas spaudai.

Žygiai po Lietuvą su Tadu, linksmos Algirdo dirbtuvės ir įtraukiančios Jono vedamos apeigos. Dažnai manoma, jog kalbantieji apie tradicijas, papročius, etnokultūrą, senąją religiją yra pernelyg rimti, nuolat pasinėrę į savo darbus, rašantys, moksliškai aiškinantys, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Prieš dvejus metus susibūrusi jauna ir mažai patirties turinti meninės dokumentikos filmo „Semme” kūrybinė komanda teigia, kad taip nėra. Jaunuoliai per dvejus metus sukūrė filmą apie tris visą savo gyvenimą tradicijas puoselėjančias asmenybes: kartografą-geografą Tadą Šidiškį, krivį Joną Trinkūną bei tautodailininką Algirdą Versecką. Pateikiame jums 5 priežastis, kodėl filmas „Semme” – smagus, įtraukiantis ir vertas dėmesio.

1. Charizmatiškieji herojai. Trys pagrindiniai filmo herojai – vyresnės kartos atstovai, tačiau nei filme, nei jų veikloje nėra rutinos ar sąstingio, atvirkščiai – šie žmonės sugeba uždegti ne vieną už save keliasdešimt metų jaunesnį žmogų. Kartografas ir žygeivis Tadas Šidiškis, vedantis jaunimą po Lietuvos miškus, pelkes ir lygumas ir apie Lietuvos miestelius bei kaimelius žinantis kone viską, visada traukia linksmas lietuviškas dainas, o trumpam stabtelėjęs, kviečia šokti „Meškutę“. Apie „Romuvos“ krivį Joną Trinkūną, deja, turime kalbėti būtuoju laiku – šių metų sausio 20 dieną, kai visi filmavimai buvo baigti, jis iškeliavo Anapilin. Lieka džiaugtis, kad filmo komandai pavyko įamžinti jo gyvenimo darbą, užfiksuoti pasakojimus apie „Romuvos“ bendruomenės susibūrimą, kartu su jaunimu švęstas senąsias Lietuvos šventes, dalyvavimą apeigose, vasaros stovyklas Dvarciškėse, kraštotyrinę veiklą. Trečiasis filmo herojus Algirdas Verseckas – tautodailinkas, dirbantis Vilniuje „Amatų gildijoje“. Jo veiklą lydi mažiau žmonių, tačiau, kiek žiūrovų susirenka Algirdui dalyvaujant mugėse ir įvairiuose renginiuose! Žmonėms įdomu ne tik pamatyti pačio pasigamintas stakles, su kuriomis Algirdas drožia dubenėlius, bet ir pasikalbėti su šmaikščiu ir nepaprastai savo pasakojimais užburiančiu amatininku.

Gintaro aukojimas. Šviesios atminties Jonas Trinkūnas Medininkų pilies atidarymo šventėje 2012 m.  Nuotrauka iš mano kelionių archyvo. 
2. Entuziastinga ir jauna kūrybinė komanda. Filmo komandos, pradėtos burti prieš dvejus metus, gretose – skirtingi, įvairių sričių specialistai, kurių daugelis – studentai. Nei vienas iš jų anksčiau nebuvo giliau susidūręs su filme nagrinėjamomis temomis, tuo labiau neturėjo kino kūrimo patirties, tačiau kiekvieno noras pažinti savo šalį, sužinoti apie tradicijas, jų tąsą ir svarbiausia – galėjimas įsitraukti į tradicijų puoselėjimą buvo stipresni už dvejones ir baimę, kad lengva nebus. Ilgai diskutavę apie filmo kūrybinį procesą, svarbiausius darbus jie nusprendė patikėti jauniesiems savo srities profesionalams, todėl filmo operatoriai, garso režisierius, vertėjai, dizaineriai – jauni šių sričių studentai. Nors filmas apie Lietuvą, komandoje netrūksta ir užsienio draugų. Filmo kompozitorius Kyle, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), prieš keletą metų buvo vienos kūrybinės komandos narės Erasmus studijų kurso draugas, filmo dizainą kurianti Olga gyvena kaimyninėje Baltarusijoje, su filmo idėjos autoriumi susipažino per „Couchsurfing“ bendruomenę, o filmo montažo režisierė Audinga – lietuvė, šiuo metu gyvenanti Londone. Būtent šiai spalvingai ir užsidegusiai filmo komandai per dvejus metus pavyko sukurti filmą apie tris vyresniosios kartos asmenybes. Komanda pripažįsta, kad patirties jie turi mažai ir klaidų pasitaiko, tačiau jie viską daro nuoširdžiai ir entuziastingai.

3. Patirties dalijimasis su jaunimu. Tiek filmo herojai, tiek kūrybinė komanda savo žiniomis noriai dalinasi su kitais jaunais žmonėmis. Visų herojų veiklose dalyvauja jaunimas ir, svarbiausia, – jie būna ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai: žygiuoja, šoka, dainuoja, gieda sutartines, turi galimybę bendrauti su tradicijų puoselėtojais, iš arčiau susipažinti su jų veikla, dirbiniais ir kūriniais. Kūrybinė filmo komanda taip pat nesnaudžia: pabaigę filmavimo darbus keliauja į Vilniaus mokyklas, kuriose dalinasi savo patirtimi, entuziazmu ir užsidegimu su moksleiviais, tikėdamiesi, kad jų pasakojimai ir pavyzdys įkvėps juos imtis savo įdėjų įgyvendinimo.

4. Dveji metai su filmu: be nuotykių neįmanoma. Nors filmas dokumentinis, o temos rimtos, nei vienas filmavimas nepraeina be nuotykių, filmo komanda nuolat patiria linksmų atsitikimų. Vienas linksmiausių filmavimų vyko pernai metais per žygeivių žiemos sąskrydį. Dažniausiai filmavimo komanda iš akių žygeivių niekada nepameta, tačiau šį kartą buvo nuspręsta kartu su žygeiviais neiti, bet „pagauti“ juos pietaujančius. Miškai nepažįstami, sniego iki kelių, turimos technologijos mažai padeda, o geriausias „kompasas“ bei kelrodis žygio vadas Tadas – ne su komanda, būtent jo komanda ir ieško. Iki tol komandos nariai nemanė, kad Lietuvos žiemos tokios gūdžios ir kad net aukšta ir didelė mašina nesugebės jos įveikti. Nebuvo pasirūpinta ir tinkamais drabužiais, todėl viena komandos narė per pusnis klampojo su kerzais ir trumpučiu sijonu. Nepaisant to, žygeiviai buvo rasti, iki jų teko bristi pusnimis, aukštai kaip vėliavą iškėlus kamerą ir bumą (komandos linksmai vadinamą kačiuku). Žygeiviai tokius svečius pasitiko šypsodamiesi ir juokdamiesi, o Tadas negalėjo atsistebėti filmuotojų atkaklumu.

Žiema Taurijos girioje. Nuotrauka iš mano žygių archyvo-va kokios žiemos Lietuvoje. 
5. Svarbiausia idėja, kuriai įgyventinti netrukdo net ir minimalus biudžetas. Visa kūrybinė filmo komanda dirba savanoriškai. 2009 m. susikūrusios viešosios įstaigos „KAKAVA“ nariai filmui skiria labai didelę dalį savo laisvalaikio. Visi dirba savanoriškai, dažnai ieškodami rėmėjų tik patiems būtiniausiams filmo darbams. Vienintelis pastovus projekto finansavimo šaltinis – programa „Veiklus jaunimas“, kuri patikėjo filmo komandos idėja ir finansavo komandos narių keliones į filmavimus, maitinimą bei leidybos išlaidas. Be gauto finansavimo dirbti būtų tikrai sudėtinga. Geriausios idėjos gimsta, teisingiausi sprendimai bei didžiausi darbai padaromi turint daug šokolado, arbatos ir dešros. Su tokiais skanumynais visi susirinkimai, peržiūros, planavimai ir filmavimai pralekia nepastebimai.

Visus susidomėjusius filmu kūrybinė komanda – Simonas, Ernestas, Danguolė, Viktorija ir Ieva – kviečia į filmo seansus, kurie numatomi kovo 26 d. kino teatre „Pasaka” bei kovo 31 d. „Forum Cinemas Vingis“. Tiems, kuriems šios datos netinkamos, kūrybinė komanda siūlo nenusiminti ir pažada, kad filmas bus rodomas kituose kino teatruose ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

Mūsų šalis-mūsų turtas. Tinkamai tai vertinkime. Spanguolės iš metų žygiu išrinkto žygio į Alionių pelkę.
Iki susimatymo :)


Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Monday, March 17, 2014

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

P1290097
Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 
Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

P1290102
Strateginė minutės pertraukėlė. 

Fotoreportažas iš Kovo 11-sios žygelio Medininkų apylinkėse.

Saturday, March 15, 2014

Mano mama praeitą savaitę paskambino ir paklausė, kaip kad tik mamos moka, klastingai-ką veiksi per išeigines? Tik nenulaikyk liežuvio ir pasakyk, kad nieko, tai būsi įdarbinta, ir be teisės į apeliaciją. Tai jau išmokau automatiškai atsakinėti, kad į žygį einu. Mama vis atsidūsta-tai vėl su tais išprotėjusiais žygeiviais? Taip, sakau, toks tokį pažino ir ant arbatos termoso pavadino. Ir Kovo 11-ji buvo ne išmtis, nors ir ne savaitgalis išpuolė- 53 asmenys susiruošėme į patriotinį žygį Medininkų apylinkėse. Atvykimo ir parvykimo detales praleisiu, nes jos nėra tiek vertos Skaitytojo dėmesio. Mums ir vėl vadovavo mūsų gerbiamas žygeivių patriarchas Tadas Šidiškis. Nešėmės tautines vėliavas, dainavome patriotines dainas (kaip pasienio zonoje, tai baisi provokacija, juk country terrorism jau ir taip garsėjame užsieniuose), džiaugėmės puikiu oru. Žygį pradėjome garbės ratu aplink Medininkų pilį, kuri tokią dieną nedirbo-spjaudėsi ir karčių žodžių negailėjo ne vienas atvažiavęs nusivylęs lankytojas. Neplanuotai sutikau pažįstamą Mariukas M, kuriam mūsų skaitlingas ir spalvingas būrys turbūt paliko neišdildomą įspūdį, tik jis neprisidėjo prie mūsų, mat naują keturratį šeimos narį bandė. Kadangi apie Medininkus jau esu rašiusi, tai nesikartosiu, tiesiog sukeliu žyglio nuotraukas.

P1280846
Trispalvė prie Medininkų pilies Kovo 11-sios proga. 

P1280896
Baigiant eiti garbės ratą. 

P1280904
Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 

P1280907
Susikaupimo minutė. 

P1280917
Trispalvė keliauja Tėvynės laukais. 

P1280924
Laukai jau tokie pavasariniai, dumblo nemažai. 

P1280933
Užgavėnių persirengėliai prastai varė žiemą iš kiemo. 

P1280936
Juozapinės ir Aukštojo kalnai jau visai ranka pasiekiami.

P1280938
Ąžuolas. Apkabinti jam reikia 2,5 vyrų. 

P1280948
Prie Mindaugo akmens. 

P1280950
Žmogus ir Trispalvė. 

P1280956
Trepsime toliau. 

P1280961
Tėvynės gamta dar nepabudusi. 

P1280964
Vėl Žmogus ir Trispalvė.

P1280973
Miške. 

P1280976
Vietomis dar- ledukas. 

P1280990
Pertraukėlė Voverių kaime. 

P1290020
Kelią išsipirkti reikės. 

P1290036
Ant atodangos. 

P1290064
Aukštojo kalnos apžvalgos aikštelė. Skamba Lietuvos himnas.

P1290065
Vėliavos kotas nepritaikytas vėliavai kelti, tenka improvizuoti.

P1290070
Kūtvėla liečia paminklinį Aukštojo kalno akmenį.

P1290088
"Kaip iš karo grįžtant", pasakė kažkas. Duokdie, kad neprireiktų. 

P1290095
Žygį baigiame ten, kur pradėjome.
Kadangi du žygeiviai domėjosi iš kur Kūtvėla gavo tokias šaunias blauzdines, o viena auksarankė netgi sakėsi siųtis tokius sugalvojusi, tai manau esant reikalinga paminėti, kad savo blauzdines pirkau "Armijai ir Civiliams" parduotuvėje, nuoroda į prekę čia.

Tai toks trumpas reportažas be didelių prakalbų-jos čia nereikalingos.

Su meile,

Kūtvėla