"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.
Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.
Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.
 |
| Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda. |
 |
| Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas. |
Tiek skaitant "Vilko valandą", tiek "Maro dieną" negali neužkliūti socialinio realizmo linija stympunkiniame fone. Ir ši linija man kelia susirūpinimą, lygiai tokį patį kaip su Donelaičio ar Žemaitės kūryba: ar skaitys vaikai Tapiną po dešimties metų? Knygoje neapsieita be Europos kultūros sostinės, Žaliojo stilto skulptūrų, Venskienės, skalūnų dujų, mokytojų streikų, jau nekalbant apie sparnuotą psl. 385 išreikštą mintį, kurios man čia tiesiogiai pacituoti neleidžia kuklumas ir moteriška drova. Skaitytojui, kuriam šios detalės pažįstamos, knyga patiks labiau negu tam, kuris Garliavos įvykių metu dar tik ėjo į pradinę mokyklą. Šios kontekstą aktualizuojančios smulkmenos labai daug duoda ir pačiam tekstui, ir sukuria humoristinius intarpus, kuriais Autorius sumaniai žaidžia. Bet užaugs nauja karta, ir Tapino knygos rizikuoja tapti klasika, kurios vaikai nebeskaitys, nes kontekstas jiems nebebus aktualus. Galbūt būtų protinga, atsižvelgiant į ateities perspektyvą, knygos gale įtraukti nedidelį einamųjų įvykių current affairs žodynėlį.
Kaune slapta buvo kuriamas naujos kartos ginklas, bet kažkas įvyko ne taip, kaip planuota, ir mieste pasklido oranžinės dujos, kurių paveikti žmonės tapo Užkrėstaisiais- toks yra postapokaliptinis "Maro dienos" pasaulis. Siužetas man asocijuojasi su labai gerų atsiliepimų sulaukusiu The Walking Dead serialu, todėl jį matę gaus papildomo adrenalino skaitydami šią knygą.
 |
| Katukai visada sukuria pridedamąją vertę tekstui. |
Mano skvarbi kritiška akis galbūt įžvelgia ir tuos dalykus, kurių nėra, bet manau kažkiek tiesos bus pasakius, kad psl. 31 pajutau nedidelį kritikos spyglį į nacionalinio oro vežėjo Air Lituanica pašonę: "Krupo dirižablių statykla aprūpino Aljansą naujausiais modeliais, ir laisvieji miestai- Vilnius, Praha, Krokuva, Konstantinopolis ir Revelis- tapo madingais pasiturinčių meistelėnų kelionių tikslais, o į šoną pastumti Londonas, Paryžius ir Berlynas keikė savuosius inžinierius, negebančius konkuruoti su Aljanso mechanikais ir alchemikais". Gal net ne į paties nacionalinio oro vežėjo, kiek į Valstybinio turizmo departameno pašonę. Nes Vilnius, deja, šiuo metu tikrai nėra toursim magnet. O kalbant apie dabartinio Kauno realijas, užfiksuotas 2015 m. vasarį, rusai turistai pirmą kartą pralenkė vokiečių turistus.
Viena didžiausių mįslių lieka paslaptingojo Nikodemo Tvardauskio asmenybė, kuri sukuria intrigą psl. 41 įvykusiame jo ir Prahos gaivintojų ložės magistro susitikime, bei psl. 429-430 atskleidžiamame jo pokalbyje su paslaptingu asmeniu veidrodyje, mums pažįstamu dar iš "Vilko valandos". Nikodemas Tvardauskis, mano manymu, yra tiltas į šį pasaulį, per kurį asmuo iš veidrodžio sugrįš į mūsų pasaulį būsimose knygose. Paslaptingam Veidrodžio Gyventojui svarbūs bokštas, karalienė, ir prieš 350 m. dingusi knyga, kurią trūksta plyšta reikia surasti iki "ateis šmėklų mėnuo". Taip pratęsiamos gražiausios Simono R. Gryno bei Glen Cook tradicijos. Prisipažinsiu, Nikodemo Tvardauskio ir Veidrodžio Gyventojo duetas man-kietas riešutėlis. Ir kas ten per knyga, dingusi prieš 350 m.?
1907-350= 1557. "Vilnius moka saugoti savo paslaptis", sako Nikodemas Tvardauskis. Kokia knyga dingo Vilniuje 1557 m.? Atsakymas galėtų būti raktas į paslaptingojo dueto tapatybę. Reikia prisiminti, kad Nikodemas Tvardauskis, nors ir yra pažeidžiamas, sugebėjo nugalėti fečą "Vilko valandoje". Bandant moksliškai kilstelėti paslapties šydą, reiktų pasidomėti, kas vyko Vilniuje ir pasaulyje 1557 m. Dingusios knygos kontūrai ima ryškėti, kadangi šis laikotarpis patenka į Index Librorum Prohibitorum** (1529-1966 m.) veiklos laiko juostą. Tokiu atveju, dingusi knyga, paskelbta draudžiama, gali gulėti kur nors kokių masonų ložės narių bibliotekoje arba galbūt Dvasios tarėjas Masalskis ką nors žino? 1557 m. Mikalojus Radvila Juodasis sušaukė pirmąjį evangelikų reformatų sinodą, o jau tie nuo tikrojo tikėjimo atstoję Radvilos maža ką galėjo savo spaustuvėse spausdinti. Be abejo, aptariama knyga galėjo būti išleista ir žymiai anksčiau, o dingti tik XVI a. ją įtraukus į draudžiamų knygų sąrašą arba tiesiog sudegti viename iš miesto gaisrų. "Vilko valandoje" buvau linkusi pripažinti populiariąją versiją, kad Veidrodžio Gyventojas yra kunigaikštis Gediminas, bet šiam "Maro dienoje" paminėjus prisikelsiant jo karalienę, esu linkusi rimčiau apsvarstyti Žygimanto Augusto kandidatūrą. O masonų biblioteka su senais rankraščiais kur nors Vilniaus senamiestyje XX a. Vilniuje tikrai nenustebintų, juk tuo metu čia veikė ne viena caro administracijos draudžiama slapta organizacija. O kaip gražiai sudegė Markučių gaivintojų ložės rezidencija, kurioje neabejotinai buvo įdomių knygų biblioteka!
Ir štai, mūsų šaunusis Vilniaus legatas, klasta išviliotas iš Vilniaus, ieško kelio į izoliuotą Kauną, norėdamas išsiaiškinti, kas ten, po šimts kalakutų, dedasi. Į carinę tvirtovę taip lengvai nepatenkama, todėl tenka prašyti kontrabandininkų pagalbos ir upe plaukti vytine. Vytinė buvo išskirtinai Nemuno laivas, neturintis analogų. Didieji geografiniai atradimai ir demografinis sprogimas Vakarų Europoje didino medienos, linų, kanapių pluošto, vaško, grūdų paklausą, o šios prekės būdavo gabenamos per Kauną į Baltijos jūros uostus; taipogi importinės prekės pasiekdavo mūsų namų ūkius irgi tuo pačiu keliu. Taip išaugo upeivių reikšmė. Kelionė upėmis nebuvo lengva, nes daug kur susidarydavo slenksčiai, kuriuos įveikti būdavo sudėtinga- kai pusvytinė su Antanu Sidabru ir jo kompanionais yrėsi iki Kauno per visokias kliūtis, tokia įtampa tenais sukurta, kad net liko ant viršelio mano pirštų ir dantų atspaudai. Nemuno rėvos turėjo tokius daug pasakančius pavadinimus kaip Velnio pirtis, Velnio tiltas; ypač didelė buvo Guogų rėva. Laivai turėjo būti nedidelės grimzlės, o upeiviai-patyrę apeiti tokias kliūtis. XVI a. buvo pastangų gerinti situaciją traukiant iš vandens laivybai trukdžiusius akmenis.
"O kai Tarla ištraukė iš Nemuno akmenis šaltus,
Kaimai derlingi dabar driekiasi upės krantais.
Viešpačiui jie sugebės daugiau gėrybių atnešti,
Nemunas duos nuostabių turtų, dėkingas už tai."
(A. Šrėteris, "De fluvio Memela Lithuaniae")
Paprastai vytinę varydavo vėjas ir upės srovė, sudėtingesnėse vietose upeiviams tekdavo irkluoti. Blogiausia būdavo keliauti prieš srovę- tada vytinę tekdavo vilkti einant krantu. Taigi, tokia rizikinga, gamtos kaprizų valdoma transporto priemone Vilniaus legatas ir bando patekti į Kauną (nors knygoje minima pusvytinė, labai gali būti, kad tai tiesiog mažesnė vytinė). Bet argi gamtos kaprizai-kliūtis, kai reikia kovoti už tiesą ir teisybę? Come hell or high water.
O Kaunas netrunka gauti naujos maginės svorio kategorijos žaidėją- magą Konstantiną, geriau šiandien žinomą kaip kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlinonį. Jis toks galingas, kad jo magijai neatsispiria nė oranžinio rūko aukos, Apkrėstieji. Iš tiesų, jeigu ne jo įsikišimas į Kauno įvykius (Deus ex Machina), išgyvenusiems Maro dieną ateitų Mirties diena. Čia turbūt turėčiau paaiškinti, kur šioje knygoje matau propagandą. Prisipažinsiu, bene antrą kartą gyvenime (pirmas buvo mokykloje) paklausiau Čiurlionio muzikos. Jeigu jau gerbiamas Autorius sakė klausęs Čiurlionio rašydamas knygą, tai kritikui būtų nedovanotina klaida to nepadaryti. Nesakysiu, kad man patiko, esu kiek kitokios muzikos gerbėja, bet visgi paklausiau mūsų žymiausio kompozitoriaus darbų. Nežinau, ar Andriaus Tapino knygos gerbėjai užplūs muzikos prekių skyrius ir reikalaudami Čiurlionio kompaktų šluos ten viską iš lentynų, tačiau knygos pristatymo Knygų mugėje metu apie tai pajuokavę prelegentai iš tiesų pasakė daug tiesos- tokio aštraus siužeto knyga tikrai reikalauja garso takelio. Arba galima pagalvoti apie lipduką ant Čiurlionio muzikos kompakto "Suderinta su "Maro diena".
Kalbant apie Marą, šioje knygoje atsiranda senas Antano Sidabro pažįstamas, kuriam, kaip jau minėjau, svieto lyginimas neišėjo į sveikatą. Šiaip aš nesu didelė gerbėja naujų veikėjų, į kurių biografijas reikia gilintis, kai apie patį Antaną Sidabrą dar mažai žinoma, bet šį kartą antrinė siužeto linija yra sukurta stulbinamai gerai. Vieną Marą sudaro trilypė asmenybė: Tomas Mažylis, Tas, Kuris Naikina Priešus, ir kanibalė večugė. O stiprybės naujasis personažas semiasi iš žemės, kaip koks legendinis Ilja Muromietis (Ilja Muromietis ir Lakštingala Galvažudys, 00:02:20).
Knygoje netrūksta užuominų apie artėjantį "karą, kuris užbaigs visus karus", todėl galima tikėtis, kad tęsiniai išlaikys įtampą, kurią padiktavo "Maro diena". Vienas iš Pirmojo pasaulinio karo ginklų iš tikrųjų buvo dujos, kurias Kaune bandė sukurti knygos veikėjas anglų baronas Playfairas. O 1916 m. buvo išrastas dujosvaidis. Kartais virš kareivių galvų pasidarydavo didžiulis toksinis rūkas. Dėl tam tikrų siužeto aplinkybių knygos veiksmas nusikelia į Londoną, kur irgi vyksta pokyčiai, drebinantys tradicijas: žmonių darbą keičia mašinų darbas, o mašinas naikina nepatenkinti luditai; kai kuriose kasyklose žmones jau pakeitė našesni mechaniniai kurmiai žemrausiai. Londone galima paragauti ir Coca Cola : "Gaiva buvo nemalonios rudos spalvos, graužė gerklę, o nuo burbuliukų norėjosi čiaudėti". Man teko girdėti, kad kaime Coca Cola efektyviai naudojama purkšti koloradų vabalus.
Džiugu, kad knygoje yra sekama geriausiomis Agatos Kristi ir Artūro Konano Doilio tradicijomis ir piešiamas tikslus Good Old England paveikslas, kurį matome ekranizuotą garsiuosiuose detektyvuose. Viename iš A. Kristi detektyvų, kurio pavadinimas man dabar išgaravęs iš galvos, Erkiulis Puaro su savo nepamainomu kompanionu kapitonu Hastingsu tiria nusikaltimą mažame Anglijos miestelyje. Duris jiems atidaro nekalbi anglė, kuri nepasitiki užsieniečiais. Kadangi detektyvas parašytas kapitono Hastingso asmeniu, jis paskui didžiuojasi, kad nekalbi anglų ledi vis dėlto suteikė jiems informacijos: "Manau, kad didžiausią įspūdį padarė mano išvaizda". A. K. Doilis savo pasakojime apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną "Visterijų lodžoje" pasakoja, kaip ispanas pasikvietė į svečius anglą, su kuriuo susipažino neseniai, tam, kad šis užtikrintų jo alibi. Šerlokas Holmsas tai užčiuopė iš karto: tradicinių pažiūrų respektabilus anglas tikrai padarytų įspūdį prisiekusiesiems teisme. Tęsdamas šią pasakojimo liniją, Andrius Tapinas sumaniai įkomponuoja Good Old England į siužetą ( Psl. 254): "Britanija negalėjo priimti Playfairo idėjų. jos buvo pernelyg radikalios: nuodyti civilius, nuodyti priešo kareivius, galų gale nuodyti saviškius neva siekiant geresnio rezultato. Visuomenė būtų mus pasmerkusi, visas pasaulis būtų pasipiktinęs." Visuomenės pasmerkimas, sugadinta reputacija- kas tikram anglui gali būti baisiau?
Nuo to momento, kai Maras ir Silvija pasprunka iš Konstantinopolio, pradeda rutuliotis geras detektyvinis siužetas. Maro šeima yra paimta įkaitu, o jis turi sužinoti, kas atsitiko dingusiu laikomam baronui Playfairui. Šiemet Knygų mugė buvo skirta detektyvo temai. Buvo ir paburbuliavimų, kad be temos nebūtų galima padaryti geros reklamos, lygtais tokiam renginiui išvis dar reikia reklamos. Nežinau, kiek mugės metu buvo atskleista detektyvo tema, nes per meilės romanus ir kulinarines knygas kelią teko skintis kaip buldozeriui, bet niekas nepasiginčys- Andrius Tapinas šių metų detektyvinės tematikos Knygų mugei pateikė detektyvinį romaną su protmūšio inkliūzais. Štai anglų baronas Playfairas klube Londone liepė liokajui atnešti tai, kas "keliauja aplink pasaulį, bet lieka vienoje vietoje".
Kas kartais išmuša iš vėžių, tai kaip sklandžiai knygos veikėjai naudoja tiek senoviškus, tiek naujai išrastus žodžius. Jiems tai-visiškai natūralus būdas įvardinti daiktus iš kasdieninės aplinkos, o skaitytojui kartais tenka įtempti intelektą, tą sustabarėjusį mąstymą, ir pajudinti smegenų vingius. Štai pavyzdys: vyrai po kaklu rišasi kaklapuošį. Ar tai- varlytė? Kaklaraištis? Kaklaskarė? Šalikas, užmegztas madingu mazgu? Antkaklis? Bet, sutikite, kaip gražiai skamba- kaklapuošis.
Londone skaitytojams pristatomas ir senas-naujas veikėjas, Vladimiras Iljičius Leninas. Jį, minantį pedalminiu Paryžiuje, partrenkė automobilis, todėl prireikė kelių dantračių jo sumuštai galvai sulopyti. Matyt, tai šiek tiek atsiliepė jo kalbėjimo įgūdžiams, nes jis kvietė visus darbininkų reikalavimams neabejingus žmones eiti į demenstruacijas. Kita vertus, jo samprotavimas išliko įspūdingas: "Iš kibirkšties įsidegs liepsna!" Kas, kad prireiks vienos ar net kelių demenstruacijų ir šniurkštelti šio to miltelių pavidalu.
Esu nemažai knygų perskaičiusi, jų tarpe buvo ir gerų, ir labai gerų knygų. Todėl man retai būna, kaip kad atsitiko skaitant "Maro dieną", kad saldus šiurpas nueitų per nugarą. Tai įvyko psl. 250, kai meistriškai ir su matematiko gudrumu susukta iššifravimo scena atskleidė, kad dingęs ir tuščiu karstu kapinėse draugų paminėtas baronas Playfairas yra gyvas ir sveikas, ir ne bet kur, o Kaune. Kaune, apie kurį šiame skaitymo etape jau žinome daug- Kaune būti negerai. Taip negerai, kad negeriau nebūna. O pabėgti neišeina, nes caro armija laiko miestą apsupusi ir šaudo į visus, kas tik bando ištrūkti. Į savus, beje, irgi. Ši scena yra absolutely gripping and compelling, nes darosi aišku, kad seni pažįstami Maras ir Sidabras susitiks būtent Kaune. Dabar jau visi keliai veda nebe į Romą-visos paslapties gijos tįsta į Kauną. O už tą vieną eilutę: "I am alive and in Kaunas" gerbiamam Autoriui tikrai priklauso gera išmoka už šalies garsinimą, nes angliškame variante (juk bus?) tai bus geriausia reklama miestui ever. Čia krykštavau kaip kūdikis. Aplodismentai stovint.
Įvykiai keliasi į Kauną, kur, kaip jau minėjau, būti yra negerai. Tai savo kailiu netrukus pajunta Vilniaus legatas Antanas Sidabras, kuris nebijodamas vaikšto Kauno gatvėmis ir šaukiasi bėdos. Mat, iš kur jam žinoti, koks siaubas, kokia nelaimė ištiko miestą? O kai sužino, tenka pustytis padus. Kaip per knygos pristatymą Kauno "Karininkų ramovėje" sakė leidyklos atstovė, perskaitę šią knygą jūs bijosite naktį Kaune išeiti į gatvę. Laimei, mūsų herojui į pagalbą spėja Žemaitės vadovaujama žvalgų komanda.
Žemaitė pristatoma taip, kad tradicinių pažiūrų, tyresni literatūros mokytojai tuoj pakils į demenstruacijas: "Tai buvo moteris. Nedidukė, kresna, su skarele ant galvos, panaši į valstietę. Abiejose rankose moteris laikė po sunkų šautuvą, pririštos už diržo kabaldavo kelios alcheminės bombos. Moters veidas buvo suodinas, skvarbios akys įsmigo į Sidabrą ir Bertraną.
-Bene iš proto išsikraustėt, vansi?-piktai ištarė ji.- Pas Dekaną į Soborą svečiuosna susiruošėt? Gyvačių lizdan? -moteris pasisuko į savo kompanioną.- Jonai! Jonai, duok ženklą trauktis! Apkrėstųjų gyvas biesas, neatsimušim."
[...]
"-Pasisekė jums,- negarsiai tarė ji.- Džiaukitės, kad šianakt mieste ieškojom likusių gyvų, o tai...Na, dabar galima ir susipažinti,-išspaudė šypsenėlę.- Aš- Julija, antrojo žvalgų būrio vadė, šaukinys "Žemaitė". Sveiki atvykę į Kauno respubliką."
 |
| Įgulos soboras. Dabar- Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. "Maro dienoje"- gyvačių lizdas. |
"-Mikliau, mikliau!- ragino moteris, vis dairydamasi į namus prie upės, tarsi laukdama plūstelint naujos priešų ordos.-Jonai, aš kada nors knygą parašysiu apie tai, koks tu slunkius.
-Taigi taigi, kaipgis,- atsiliepė Jonas ir ėmė darbuotis spėriau."
Tiesą sakant, dabar bijau, kad nenueitų šis užmaskuotas Žemaitės šedevras veltui, nes pasiknaisiojau po mokyklos literatūros programą ir- reikia pripažinti, su džiaugsmu- aptikau, kad minėtasis kūrinys pakeistas kai kuom, mažiau žalojančiu vaikų psichiką. ***
Bet yra visgi optimistų. Kauno respublikos vadas, "šitos velnio skylės komendantas", pedagogas Stasas Večiorskas tvirtai tikėjo, kad kai jau stos paskutinioji, tai į pagalbą Kaunui atvyks legendinė Bonos Sforcos armija. Panašią legendą turi ir Vilnius- neva, Antakalnio kalvose miega karalaičio Kazimiero armija, kuri ateis į pagalbą Vilniui, bet jai prižadinti reikia ugnies ženklo iš dangaus. Tai vis pagalvoju, kad su tais Naujametiniais saliutais kad kas nepersistengtų. O Kauną iš tiesų galima vadinti Bonos Sforcos miestu.
Graži, mokyta, protinga, ūkiška, visokeriopai gabi, ambicinga kunigaikštytė jau buvo praktiškai ant XVI a. senmergystės slenksčio, kai ją, 24-jų metų italę, vedė perpus vyresnis Žygimantas Senasis. Bona Sforca kaip žaibas trenkė į dar viduramžių epocha alsuojančią Lenkiją ir Lietuvą. Suknelės su iškirpte, kosmetika, batai ant platformų, itališka virtuvė, paštu atkeliaujančios sėklos daržams, muzika, literatūra, šokiai...Jos paremti didikų vaikai vyko į Italiją mokytis, kaip reikia gyventi. Tai jos nuopelnas, kad Vilniaus Katedroje atsirado atminimo lenta Vytautui Didžiajam. Tikra kultūrinė revoliucija. O dar kur jos inicijuota Valakų reforma. Pagal to meto tradicijas, karalienei buvo padovanota žemių, kuriose ji galėjo kaip išmanydama tvarkytis. Kaip mano draugė gidė Irena sako, karalienės turtas buvo kaip atskiras UAB'as. Į tas valdas 1533 m. pateko ir Kaunas, kurį veiklioji Bona liepė pertvarkyti pagal renesansinio miesto pavyzdį, ir taip atsirado taisyklingų formų rotušės aikštė su aplink ją išsirikiavusiais pastatais, o pats miestas įgavo geometrinį planą. Kauno pilyje karalienė Bona ir laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Ausylesni žmonės sakosi girdėję iš požemių sklindančias karių kalbas, ginklų žvanginimą ir žirgų žvengimą.
Kadangi ir be aukščiau paminėti fakto, kad būtent M.K. Čiurlionis atėjo į pagalbą Kaunui, visi gudresni jau seniai it taip susivokė, kas tas magas, veikiantis muzika (nes kombinacija Kaunas plius muzika turi tik vieną atsakymą), su malonumu pacituoju, kaip meistriškai yra piešiama batalinė scena. Susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu gerbiamas Autorius pripažino, kad kurti batalines scenas yra iššūkis net ir garsiems filmų režisieriams. Todėl vietoje batalinių scenų su visomis smulkmenomis apie tai, kas kur ką paėmė ir kur kada kam smogė ir kas iš to išėjo, psl.306-307 turime vieną žavingiausių batalinių scenų, kurios kada nors buvo parašytos: "Ir naktyje suskambo muzika. Tarsi galinga jūros banga ji nusirito Apkrėstųjų pusėn, pakeliui atsimušdama į namų sienas ir įgaudama dar daugiau jėgos, virsdama crescendo. Ūmai muzikos banga užliejo pirmuosius užpuolikus, lyg vanduo nušniokštė pro juos tolyn, apgaubė visą Apkrėstųjų būrį ir džiaugsmingai pakilo virš namų. Pabaisos, o gal vis dėlto nelaimingi žmonės, sustojo lyg kaktomis atsimušę į nematomą stiklo sieną. Vieni užvirto ant kitų, kiti krito ant žemės ir ėmė raitytis, rankomis graibstydamiesi už ausų, dar kiti tiesiog stovėjo ir žiopčiojo kaip į krantą išmestos žuvys. Stipriausieji ar labiausia paveikti užkrato dar mėgino priešintis, brautis pro nematomą užkardą, bet tada muzika kaip kregždė nukrito iš dangaus, apgaubė besiblaškančius padarus ir tarsi dainuojantis viesulas ėmė suktis aplink. [...] Kai muzika galiausiai nutilo ir danguje išsisklaidė paskutiniai jos aidai, gatvėje liko gulėti krūva nejudančių kūnų." Jaučiate jėgą? O kad iš visų pakampių lendančių pabaisų maža nepasirodytų, knygoje dar sukurtas ir meilės trikampis. Pavydo scena psl. 383 suskurta tiesiog meistriškai, ir nesakykite, kad jokios meilės ar erotikos šitoje knygoje nėra. Jos yra žiupsneliais pabarstyta tiek, kiek reikia ir ten, kur reikia.
Legenda yra ne tik Bonos Sforcos armija, bet ir Vilniaus kamščiai bei Kauno duobės. Jau buvo minėta, kad Autorius siužete panaudoja šių dienų realijas, bet po šios knygos, jeigu kas ir planavo Kaune duobes sulopyti, tai to nebedarys- maža ką, gal ateityje pravers. "Antrojo Kauno forto kieme nuo seno žiojėjo duobė. Kiekvienas naujai paskirtas įgulos vadas iškilmingai pažadėdavo ją užtaisyti ir pavesdavo tą darbą tvirtovės kvartirmeisteriui, bet nežinia kodėl duobė žiojėjo kaip žiojėjusi, sukeldama juoką kareiviams, kai į ją įpuldavo maistą atgabenusio vežimo ratas ir vadeliotojas pratrūkdavo keiktis." Ir šita duobė postapokaliptiniame Kaune išgelbės gyvybę. Ko pasekoje jau matau, kaip Kauno duobės yra paskelbiamos saugomu literatūros paveldu ir jų pasižiūrėti plūsta minios turistų, o paskui Kauno duobėms pagerbti yra išleidžiamas pašto ženklas.
Jau beveik knygos pabaigoje paaiškėja, kas iš tiesų yra paslaptingoji Silvija, ir nelaimingas meilės trikampis pagaliau išsiriša. Kurį laiką maniau, kad Silvija bus kažkuom panaši į "Vilko valandos" Milą, bet lūkesčiai ir yra tam, kad būtų sugriauti. Visos Maro pavydo kančios scenos yra aprašytos, pasikartosiu, meistriškai. Ir jeigu kam, pasikartosiu, ten pritrūko meilės ir erotikos, tai čia jums ne penkiasdešimt atspalvių, gerbiamieji, čia penkiasdešimt kartų geriau. Tačiau dvišakio liežuvio nenuvaldanti demonė (ir dar mūsų herojams su tokia bučiuotis reikėjo, fui, fui) vos ne Armagedoną pažada: "Mes-jūsų košmarai, mes esame jumyse ir aplink jus. Artėja karas! Karas, kuriame jūsų išradimai, patrankos, prometiliai ir golemai bus nieko verti. Karas, prieš kurį visi kiti karai bus tik dulkės vėjyje. Karas, kurio žmonės nelaimės. Niekada!" Toks vaizdas, kad trečiojoje knygoje Vilniaus legatui Antanui Sidabrui teks susidurti akis į akį su pačiu Tamsos Kunigaikščiu.
Kol nepakylėjau nihilizmo iki literatūros aukštumų, reiktų pakalbėti ir apie postapokalipsę. "Maro diena" yra stympunko, detektyvo ir postapokalipsės mišinys. Postapokalipsei būdinga tai, kad katastrofą išgyvenę žmonės turi imtis jiems naujos veiklos tam, kad išgyventų. Vienas iš naujausių pavyzdžių- kai tavo gyvenimo prasme, be atsimušinėjimo nuo zombių, tampa konservų paieška jau minėtose The Walking Dead serijose. Arba Steven King The Stand, kai išgyvenusiųjų plūsta šimtai, o iš gydytojų yra tik dantistas ir veterinaras, o kai kam jau tuoj gimdyt laikas; ir visa laimė, kad Šėtono stovykloje yra tik vienas pilotas. Taigi, taip ir atsitiko, kad į moterų suvažiavimą Kaune atvykusiai skaityti pranešimą tema "Sodžiaus moterų skriaudos"**** visuomenininkei Žemaitei tenka imti ginklą į rankas. Todėl postapokaliptinis žanras nori nenori sukuria kurioziškas situacijas, kurios priverčia nusijuokti:
"-Cic!-amtelėjo Sidabras.- Aš-karys, man už tai algą moka. Tad malonėkite klausyti manęs, ponai mokytojai, teisininkai, daržininkai ir rašytojai.
Išgirdusi paskutinį žodį, Žemaitė paraudo, bet niekas to nepastebėjo.
[...]
Įsitikinęs, kad daugiau sargybinių nėra, Sidabras atsisuko į Večiorskį. Tas laikėsi susiėmęs už ausies, pro pirštus varvėjo kraujas. Komendanto veidas buvo išblyškęs, bet ryžtingas.
-Dabar prasčiau girdėsiu,- vyptelėjo jis. -Gal ir gerai. Gimnazijoje tokių dalykų prisiklausydavau, kad ausys linkdavo".
Hagos tribunolo vertus 1907 m. įvykius Kaune caro administracija užtrynė taip, kad nė lapė nesulojo. Kauną apsupyje laikiusios caro armijos karininkai buvo apdovanoti medaliais "Už drąsą" su kolorado vabalo spalvų juostele ir metine 12 rublių renta iki gyvos galvos*****. O Konrado kavinėje Kaune susibūrę Maro dieną išgyvenę veikėjai prisimins tuos šiurpius įvykius, kalbos darysis vis įdomesnės, ir pavojingai pakvips laisve.
Šiek tiek kokofonijos įnešė visokių būtybių arsenalas iš įvairiausių mitologijų, suplaktas į vieną kūrinį. Tačiau tai suprantama-jeigu jau nori Kauną užsiundyti visomis įmanomomis pabaisomis, tenka jas ir susirankioti iš visur, kur tik randi ką nors baisesnio, nes viena kuri mitologija vargu ar pajėgi patenkinti Autoriaus fantaziją. Kur jau čia mūsų lietuviškas bildukas, kaukas ar aitvaras... Nelabai mane žavėjo idėja į naują knygą įtraukti skaitytojos pasiūlytą personažą, bet pagrindinei siužeto linijai rutuliotis jis netrukdė.
Man patinka atvažiuoti dienai į Kauną, pakeisti aplinką. Mane žavi tarpukario architektūra. Tiesa, jos 1907 m. Kaune nebuvo, bet buvo fortai. Kurie manęs visai nežavi, o daugiau šiurpina. Nors esu šikšnosparnių mylėtoja ir žinau, kad jie tenais glaudžiasi, man asmeniškai fortai primena Holokausto tragediją ir prosenelę, kuri viename forte kalėdama už komunizmą gavo džiovą. Taip ją ir palaidojo, su komunisto bilietu grabe, kaip jinai griežtai prisakiusi buvo. 1879 m. Aleksandras II patvirtino Kauno, kaip miesto-tvirtovės, planą. Pirmuoju tvirtovės komendantu buvo paskirtas generolas Oskaras Klemas, kuris "Maro dienoje" žino, kaip išeiti iš beviltiškos situacijos. Mūriniai įtvirtinimai buvo išdėstyti ovalu kas 2-2,5 km vienas nuo kito ir kelių kilometrų atstumu nuo miesto ribos.Tvirtovės statybai buvo išleista 11 milijonų rublių. Buvo pastatytas ir Įgulos soboras. Kauno tvirtovė buvo viena iš keturių pirmos klasės tvirtovių Rusijos imperijoje (kitos trys buvo Varšuvoje, Modline (Novogeorgijevske) ir Breste) ir kartu su Gardino tvirtove kontroliavo strateginį geležinkelį. Galima sakyti, ši tvirtovė buvo to meto Rusijos imperijos karo inžinerijos viršūnė, bet seno ji taip pat beviltiškai greitai, kaip buvo statoma, ir į ją sudėtų lūkesčių nepateisino, nes Pirmojo pasaulinio karo metais buvo užimta per 10 parų.
Dar 1873 m. Aleksandras II buvo surengęs specialų posėdį aptarti Kauno įtvirtinimams. Posėdyje buvo svarstomas grafo E. Totlebeno vakarinių Rusijos imperijos sienų įtvirtinimo planas. Grafas Totlebenas gerai žinomas Kėdainiuose, kur jo užsakymu pastatytas minaretas.
 |
| Minaretas Kėdainiuose. Kūtvėla sėdi ant laiptų. |
Strateginis sprendimas Pirmojo pasaulinio karo metu evakuoti Kauno tvirtovę šturmui įpusėjus buvo skausmingai sutiktas Rusijos visuomenėje, kur tai "buvo protu nesuvokiama", todėl prasidėjo kaltųjų paieška. Situacija- paradoksaliai rusiška: fronto vadas generolas M. Aleksejevas kaltas negalėjo būti, nes gavo evakuacijos įsakymą tiesiai iš vyriausiojo vado. Vyriausiasis vadas kaltas negalėjo būti, nes jis apie evakuaciją atsiskaitė carui, kuris buvo evakuacijos plano bendraautorius. Caras, žinoma, negalėjo būti kaltas, nes carai neklysta. Nes, nu. Sprendimai buvo du: arba padalinti kaltę trims, arba visus šunis sukarti ant tuometinio Kauno tvirtovės komendanto V.N. Grigorjevo. Grigorjevas buvo teistas, pripažintas kaltu, neteko generolo laipsnio, bajorystės, visų apdovanojimų, visų nuosavybės teisių, buvo pašalintas iš karinės tarnybos ir gavo 15 metų katorgos darbų.
Antrojo pasaulinio karo metais Kauno fortai tapo tarptautine mirties stovykla, kur buvo nužudyta apie 50.000 žmonių iš Lietuvos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos; dauguma buvo žydai. Nemunas buvo vadinamas "katastrofos linija" ir Hitleris asmeniškai liepė "bet kokia kaina neleisti užimti Nemuno". Apie Kauno paėmimą 3-jo Baltarusijos fronto vadas armijos generolas I. Černiachovskis asmeniškai pranešė Sovietų Sąjungos kariuomenės vadui J. Stalinui.
Išgyvenusi du pasaulinius karus, tvirtovė lėtai griuvo, o ypatingas karinio objekto statusas paliko mažai šansų architektūrinei priežiūrai. Ir net prasidėjus Lietuvos Nepriklausomybei dauguma fortų buvo apleisti, o juk "Kauno tvirtovės statinių kompleksas yra vienintelė visiškai išsilaikiusi Rusijos imperijos tvirtovė, kurios būklei pavydi Rusijos, Lenkijos bei Vokietijos fortifikacijos istorikai", sako V. Orlovas, knygos "Kauno tvirtovės istorija" autorius. Tikiuosi, "Maro diena" bus puikus būdas populiarinti Kauno tvirtovės istoriją ir siekti, kad Kauno fortai būtų sutvarkyti ir taptų turistų traukos objektais.
Mano, kaip Lietuvos Respublikos pilietės, mokytojos ir gidės verdiktas: skubiai ekranizuoti Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" ir Andriaus Tapino "Vilko valanda" bei "Maro diena" knygas. Priežastis, be didžiavimosi savo istorija ir kultūra bei jaunimo skatinimas domėtis savo šalies praeitimi, yra paprasta kaip dukart du- turizmas.
- CNN : 'Downton Abbey' creates tourism boom
- Daily Mail : UK tourism figures jump as worldwide success of Downton Abbey and Harry Potter weave their magic with visitors
"Maro diena" paliko nežinioje, kaip toliau susiklostys Vilniaus legato Antano Sidabro likimas, todėl lauksiu pasirodant trečios knygos ("Šmėklų mėnuo"?). Ir galbūt Simutis su Mikeliu galėtų rasti platesnį panaudojimą? Potencialo yra. Kad loska, taip sakant?
Kad manęs neapkaltinų objektyvumo stoka ir žaidimu į vienus vartus, demokratiškai pateikiu kelių kitų tinklaraštininkų įrašus. Jų tarpe bus ir šiai recenzijai aktualus paties Autoriaus komentaras.
- Andrius Tapinas: Zombių nagais per šventosios knygos sergėtojų smegenis.
- Nulis: Knygų mugė 2015.
- Kauno žinios: Kaip knygų mugė tapo krūva šlamšto.
- Andrius Užkalnis: Senoji Knygų Mugė mirė, bet gimė jaunas, geras monstras.
- Nieko naujo: Kauno tvirtovė. I fortas – šikšnosparnių karalystė.
 |
| Imkite ją ir skaitykite, o perskaitę-ekranizuokite. |
 |
| Autografas yra gerai. |
- Salomėja: Andrius Tapinas „Maro diena“
- Gyko komentarai: Fantastiniai gidai po Vilnių (ir ne tik)
- Pegaso šnabždesys: Maro Diena
- Knygynėlis už kampo: “NIEKO NĖRA TIKRO, VISKAS YRA LEIDŽIAMA” F.NYČĖ
- Aušrinė Maldeikienė: Andrius Tapinas vožia padėklu per smegenis ir kviečia marą Kaune
Kūtvėla
* Lietuvoje gyvena ir lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių, karaimų ir kitų tautų atstovai. Sakydama "lietuvių kultūros", aš turiu omenyje, kad ir šitų tautų atstovai yra svarbi mūsų kultūros sudėtinė dalis.
** Index Librorum Prohibitorum sąrašę atsidurdavo Romos katalikų bažnyčios uždraustos, tiems laikams baisių erezijos ir nepadorybių pilnos knygos.
*** Kritiškesniam skaitytojui galbūt bus įdomus šis straipsnis: Literatūra ir Menas. Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją.
**** "O kai užgavo apie moteriškių sodiečių skriaudas, tai net triukšmas susirinkime pakilo; užniko moterėlės su ašaromis guodžiantis, savo vargus skaityti, pagalbos šauktis",- prisiminė Žemaitė. Sodietės labiausiai skundėsi vyrų girtavimu, o tarnaitės- ponų išnaudojimu.
***** Su tais senoviniais pinigais nelengva. Bet 1907 m. našle likusi valstietė Aleksandra Petrova kreipėsi į teismą dėl savo išlaikymo. Savo vyro turtą (dvi trobos, trys daržinės, du arkliai, trys karvės, aštuonios avys. daug įrankių, velionio vyro rūbai, maistas) ji įkainojo 1,000 rublių. Našlė prašė jai priteisti 1/8 šio turto, t.y. 125 rublius. Jeigu teismas nenorėtų jai priteisti šios išmokos, našlė prašė jai kompensuoti bent jos gyvenimą šiame ūkyje ir darbą po santuokos, kuri truko tik 14 mėnesių. Taigi, 12 rublių metinė renta yra tikra patyčia :-) Šaltinis: "Russian Peasants Go to Court: Legal Culture in the Countryside, 1905-1917", Jane Burbank, Indiana University Press, 2004.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą