Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Pirmoji diena.

Nemyli mūsų kaimynai lenkai. Net nelabai ir gerbia, sakyčiau. O kaip kitaip galima paaiškinti tą iškalbingą faktą, kad jie slepia nuo mūsų turizmo rinkos tokią svarbią informaciją, kad Poznanėje kasmet vyksta vienas didžiausių Europoje ledo skulptūrų festivalių? Jiems ką, mūsų eurų nereikia, ar reikia tik Suvalkuose? O ir mūsų lietuviški informacinės sklaidos kanalai tyli kaip susimokę. Bet Jūsų begaliniam džiaugsmui yra Kūtvėla, kuri visokią informaciją ir iš po žemių išknisa kai reikia, tai jinai ir parengė reportažą apie Poznanę ir jos festivalį. Aplankyti šį miestą man jau seniai niežtėjo padai, todėl akylai sekiau akcijas autobusų bilietams. Kai Simple Express paleido akcijinius bilietus su 50 proc. nuolaidą į Poznanę, aš jau žinojau, kokiomis datomis man jų reikia, tai tokiomis ir gavau- ne visiems taip pasiseka, nes tos rezervacinės sistemos ima ir nulūžta pačiu nedėkingiausiu metu nuo didelio kiekio akcijas mėgstančių pirkėjų. Vienintelis šios kelionės trūkumas buvo tame, kad reisą vykdyti turėjo Simple Express autobusų linija, kuri komforto atžvilgiu nėra labai gerai pritaikyta tolimoms kelionėms (galutinis šio reiso tikslas buvo Berlynas). Taigi, penktadienį po dienos darbų greitai susipakavau kuprinę savaitgalio kelionei, susitepiau porą sumuštinių, ir 22.30 val. įsikūriau savo vietoje autobuse. Poznanėje atvykimas buvo numatytas  tik kitos dienos 10.40 val. vietos laiku (11.40 val. Lietuvos laiku).

Kūtvėlos kelionių draugas Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į Poznanę.

Laimei, kaimyno šioje kelionėje neturėjau, todėl pavyko sudaryti kelias valandas miego susiraičius ant dviejų sėdimų vietų, nors vis tiek nuo nemigos man siaubingai skėlė galvą ryte. Pasitaikė labai malonūs ir paslaugūs vairuotojai, tik pritrūko rytinės kavos,-Simple Express autobusų linijoje galima nusipirkti tik vandens, todėl tikiuosi, kad ateityje šia kryptimi bus paleistas Lux Express autobusas. Labai pasisekė ir su hosteliu Very Berry Poznanėje, kuris yra tiesiog viešbutis už hostelio kainą, ir dar su karališkais pusryčiais. Kambarį gauti buvo dar anksti, todėl palikau daiktus saugoti ir patraukiau miesto žiūrėti.

Čia nuo 1253 m. iki 1793 m. buvo miesto siena. 

Poznanės miesto siena saugojo apie 21 ha miesto plotą. Iš viso ant sienos buvo iškelti 35 sargybos bokštai, išdėstyti kas 35-40 m. vienas nuo kito. XIV a. Poznanė šios sienos dėka buvo vienas geriausiai, jeigu ne labiausiai geriausiai, apsaugotų miestų Europoje. Bokštai buvo pavadinti arba vardais tų, kurie jais naudojosi (pvz. Domininkonų), arba vardais tų, kurie juos finansavo (pvz. Siuvėjų arba Mėsininkų bokštai, iš to Kūtvėla supranta, kad broliai vienuoliai domininkonai bokštu naudojosi nemokamai). Į miestą vedė tik keturi vartai. XV a.-XVI a. miesto siena buvo dar labiau patobulinta, bet po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo Prūsija ėmė sistemingai ją, jau ir taip po karų ir gaisrų nukentėjusią, naikinti, tuo pačiu pastatydama dar didesnę naują savo miesto sieną.

Paminklas Poznanės 15-jam ietininkų pulkui.

Poznanės karališkoji pilis.

1249 m. Pšemyslas I iš Piastų giminės pradėjo statyti šią pilį. Jo darbus tęsė jo sūnus, ir kai XIV a. Kazimieras Didysis čia persikėlė gyventi, Poznanės karališkoji pilis buvo didžiausias ne bažnytinės paskirties statinys to meto Lenkijoje. XVIII a. ją užėmė švedai, rusai, galiausiai-nepatenkinti aristokratai, todėl kenkimo žymių toli ieškoti nereikia. Nuo XVIII a. iki Antrojo pasaulinio karo čia buvo laikomas archyvas. Kadangi karo metais pilis nukentėjo stipriai, 2002 m. buvo sukurtas komitetas jos atstatymo klausimams spręsti. 2010 m. prasidėjo atkuriamieji darbai. Šiandien, kaip matote nuotraukoje, jau nemažai yra nuveikta, o lankytojus Poznanės karališkoji pilis numato priimti nuo 2016 m. Poznanė, kaip ir kiekvienas doras senas miestas, turi savo legendų. Pasakojama, kad kalva, ant kurios stovi Poznanės karališkoji pilis, buvo sukurta tamsiųjų jėgų. Kai Mieško I priėmė krikštą ir tapo pirmuoju krikščionišku Lenkijos valdovu, velnias nusprendė Poznanę užtvindyti. Tam jis apylinkėse išlupo kalvą ir atsinešė užtvenkti Poznanės upę. Tačiau velnias, kaip ir Puntuko atveju, susivėlino, pragydo gaidžiai, ir Nelabajam teko palikti kalvą šalia upės. O tragiškai mirusi Pšemyslo II žmona Ludgarda, dar žinoma kaip Baltoji Ponia, ne kartą vaidendavosi šioje pilyje.

Pranciškonų bažnyčia. Čia jau 300 metų saugomas stebuklingas Poznanės Mergelės Marijos paveikslas.

Šeštadieniais Poznanėje kai kurie muziejai yra nemokami. Daug muziejų yra pačiame senamiestyje, senosios rotušės aikštėje; dauguma Poznanės muziejų yra skirti karinei tematikai. Siūlau užsukti ir į literatūrinį Henriko Senkevičiaus muziejų (kasoje duos nemokamą audiogidą). Šis rašytojas 1905 m. laimėjo Nobelio premiją, o jo kūrinys Quo Vadis buvo išverstas į penkiasdešimt kalbų (nors tuo metu po ATR padalijimo Rusijos imperija, kurioje autorius gyveno, nebuvo pasirašiusi Berno konvencijos, ir autorius retai matydavo pinigus už vertimus).1900 m. Prancūzijoje Quo Vadis buvo perkamiausia knyga ir arkliai tais metais Grand Prix de Paris lenktynėse buvo pavadinti knygos herojų vardais. JAV per pirmus mėnesius buvo parduota 800,000 Quo Vadis knygų. Nenuostabu, kad garsusis autorius kartais keliaudavo anonimiškai- žurnalistų ir gerbėjų dėmesys buvo didžiulis. Romoje esančioje Domine Quo Vadis bažnyčioje yra Henriko Senkevičiaus biustas- sakoma, kad idėja kūriniui jį aplankė būtent čia. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Henrikas Senkevičius yra kilęs iš totorių, atsikėlusių į LDK žemes XV a.-XVI a. Muziejui trūksta knygynėlio, kuriame būtų galima įsigyti šio autoriaus knygų, bet užtat vestibiulyje yra sočiai pamerktų gyvų gėlių su Lenkijos vėliavos spalvų juostelėmis, kas šiek tiek priminė šarvojimo salę.

Literatūrinis Henriko Senkevičiaus muziejus Poznanėje.

Atstatytas istorinis Svarstyklių namas, kuriame dabar sudaromos civilinės santuokos. 

Marso fontanas.

Poznanės širdis- Stary Rynek. 

Poznanės senamiestis yra atkurtas po čia 1945 m. buvusių karo veiksmų.

Poznanės senoji istorinė rotušė.

Prozerpinos fontanas.

Grobiamoji nuotaka įtartinai gerai nusiteikusi. 

Ledo skulptūrų festivalį atidaro, žinoma, katukai.

Poznanės senoji rotušė.

Poznanės rotušė buvo pastatyta XIVa., bet taip pasipuošė XVI a., ranką prie to pridėjus italui architektui Giovanni Quadro iš Lugano (db. Šveicarija). Architektas  Quadro buvo oficialusis Poznanės architektas ir turėjo nemažai užsakymų (netgi Varšuvos karališkojoje pilyje), bet mirė slegiamas skolų. Sakoma, kad šis pastatas yra gražiausias į šiaurę nuo Alpių. Gražiausias į šiaurę nuo Alpių pastatas nukentėjo 1675 m. nuo gaisro, 1725 m. nuo uragano, ir Antrojo pasaulinio karo metais nuo bombordavimo. Tai, ką šiandien matome, yra kruopštus buvusios grožybės atkūrimas. Kol mamos su vaikais stumdėsi eilėje nusifotografuoti prie ledinio katino ar pasodinusios savo pyplius ledo krėsle (man net sėdimoji kūno dalis nutirpo tai pamačius), aš užėjau į Poznanės istorijos muziejų šioje rotušėje. Labai patiko eksponuojama senų radio imtuvų kolekcija ir renesansinės salės lubos.

Apolono fontanas (šitas dievas tai jau nedėvės raudono Kalėdinio skuduro ant galvos kaip visi kiti) ir dvi ožkos.
 O kitą dieną mačiau kažką persirengusį...Kalėdų eglute. 

Mažesnioji Šv. Stanislovo bazilika.

Į baziliką man pasisekė užsukti kaip tik per nemokamą vargonų koncertą. Manau, tokios detalės labai pagyvina kelionės įspūdžius. Ši bažnyčia bazilika tapo tik 2010 m., o iki tol buvo XVII a. įkurta jėzuitų bažnyčia. Bazilikos interjeras iš tiesų vertas dėmesio; užsukite pasigrožėti ir vidiniu kiemeliu. Čia saugomas vertingas Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas (šoninis altorius dešinėje nuo centrinio altoriaus).

Bazilika yra visai netoli senosios rotušės aikštės ir archeologijos muziejaus.

Archeologijos muziejus.

Į archeologijos muziejų užsukti mane sugundė galimybė pamatyti krokodilo mumiją, o ji pasirodė esanti gero katino dydžio krokodiliuko mumija. Archeologijos muziejus man pirmiausiai patiko savo novatoriškmu ir eksponatų pateikimais (yra specialios ekspozicijos vaikams). Paltus galima palikti tiktais rakinamose spintelėse (turėkite 2 zlotų monetą) ir galima gauti nemokamą audiogidą. Ekspozicija padalinta į dvi dalis- Lenkija ir Egiptas, kuriam išdidžiai atstovauja ir Ramzio II obeliskas.

Muzikos instrumentų muziejus Kūtvėlos apsilankymo metu buvo uždarytas renovacijai. 

Gražieji Poznanės senamiesčio namų fasadai. 

Toks dailus balkonas.

Ledo skulptūrų festivalis.

Pirmąją festivalio dieną dalyviai varžėsi iš ledo darydami skulptūras pagal pateiktą piešinį. Veiksmas vyko ant scenos, kuri užgožė centrinį senosios rotušės fasadą (blogai) ir dalinai nustelbė prastai papuoštą rotušės aikštės eglę (gerai). Kadangi grūstis prie scenos buvo didelė, veiksmas buvo transliuojamas dideliame ekrane tiems, kas nedrįso brautis pro minią (ir saugojosi kišenvagių).

Ledo skulptūros gimimą galima stebėti ir iš toliau.

Vienu metu varžosi du menininkai. 

Jau pasakojau, kad Nelabasis prisidėjo prie Poznanės reljefo sukūrimo, bet tuom šio miesto įdomybės dar nesibaigia.

Stary Rynek name Nr. 48 yra seniausi, XII a. gotikiniai rūsiai. XVI a. čia gyveno miesto meras K. Goski, kuris domėjosi astronomija. Jis sugebėjo dangaus skliaute išskaityti pergalę prieš turkus prie Lepanto ir taip išgarsėjo visoje Europoje.  

Stary Rynek name Nr. 50 virš durų esantis portikas išgelbėjo gyvybę karaliui Augustui II Saksui, kai šis padaugino alkoholio ir kažkokiu būdu įsigudrino iškristi pro langą- portikas sušvelnino jo kritimą ir karalius neužsimušė.

Stary Rynek name Nr. 52 gyvenęs prekiautojas Mikalojus Ridtas kiekvieną kartą suburnojęs ant netoliese buvusio vienuolyno pavirsdavo vilkolakiu. 

Poznanės Kalėdų mugė. Daug duonos, sūrio, dešros, puskojinių, pirštinių ir vaisvynio. Mažai dvasingumo.

Buvo jau geri pietūs, apie ką man nemaloniai priminė vis dažniau urzgiantis pilvas, nes iš namų įsidėtas sumuštinis su dešra buvo sučiaumotas dar paryčiais autobuse. Pasukau į šoninę gatvelę susigundžiusi lauko reklama apie tradicinį lenkų maistą. Žinoma, vieta pasitaikė turistinė, bet toliau šlaistytis ir ieškoti ko nors pigiau nebuvo nei jėgų, nei noro. Paukštienos patiekalų kainos man atėmė žadą (porcija kainuoja apie 60 zlotų, bet aš suprantu, kad antiena tikrai to verta, tik galbūt atidėsiu vėlesniam laikui, kai gausiu padidintą pensiją), bet barščiai ir koldūnai pasirodė gana įkandami finansiškai, tai prie to paėmiau ir vietinio alaus. Kaina už visą tą malonumą man pasirodė kiek didesnė, nei galima būtų tikėtis už tokius patiekalus, net 36 zlotai (9 EUR), todėl sakantys kad Lenkijoje viskas pigiau dabar turėtų susigėsti.

Clear borscht - burokų buljonas puodelyje. Mane ištiko kultūrinis šokas. O šaltbarščiai turbūt per šiaudelį geriami?

Koldūnai buvo gana skanūs. Tiesa, tai toks maistas, kurį sunku sugadinti.

Nacionalinis muziejus porai valandų užims tapybos gerbėjus (arba suteiks prieglobstį nuo lietaus).

2003 m. ši rotonda įtraukta į saugomų pastatų sąrašą. Ji buvo pastatyta 1984-1955 m. ir yra laikoma lenkų modernizmo šaukliu. Sovietiniais metais paprasti lenkai čia stovėdavo eilėse gauti deficito produktų. Dabar čia yra A-klasės biurai.

Sutemus sužibo Kalėdiniai papuošimai.

Bambergo gyventoja.

Bambergo Vokietijoje gyventojai buvo neturtingi katalikų ūkininkai iš db. Bavarijos regiono. Jie atsikėlė į Poznanę prieš 300 metų, atsiliepdami į vietinės administracijos kvietimą apgyvendinti po karo ir maro nualintas žemes. Jie greitai asimiliavosi, tapo lenkų patriotais, ir vėliau priešinosi Prūsijos bandymams juos vokietinti. Poznanėje yra jų kultūros muziejus, jo lankymas nemokamas visomis dienomis.

Sutemus geriau matosi ledo skulptūros.

Ledinis Kalėdų senelis-boksininkas.

Nuo žiūrovų čiupinėjimo šios skulptūros tik gerėja.

Senoji rotušė sutemus parodo visą savo grožį.

Kalėdų mugė įgauna pagreitį. Karštas vynas kainuoja 7 zlotus.

Nors prekiautojų daug, perkančių nedaug. Štai toks meduolis kainuoja 12 zlotų (3 EUR).

O šitas meduolis man atsiėjo apie 8 zlotus ( apie 2 EUR). 

Lenkijoje labai gerbiamas Šv. Martynas, kurio diena minima lapkričio 11 d. Šis šventasis toks svarbus, kad jo garbei buvo sukurtas šis ypatingas raguolis. Mėnulio formos kepinys su aguonų sėklomis migdolų tešlos įdare ir glazūra su riešutais yra parduodamas pagal svorį, apie 36 zlotai už kilogramą. Sakoma, kad šio raguolio tradicija atsirado XIX a., kai Šv. Martyno bažnyčios kunigas paragino turtinguosius paremti neturtėlius žiemos metu. Kepėjas Jozefas Melzeris pasimeldė Šv. Martynui prašydamas nurodyti, kaip jis galėtų prisidėti prie šios misijos-netrukus bažnytinės procesijos metu šio šventojo skulptūrą nešantis arklys pametė pasagą, taip įkvėpdamas kepėją sukurti raguolį. Šiandien šį skanumyną (o jis buvo be galo skanus!!!) saugo įstatymas, todėl tik sertifikuoti kepėjai Poznanėje gali jį kepti. Jeigu jį perkate ne Poznanėje, tai jį ten reikėjo specialiai atvežti pagal užsakymą. Šitam raguoliui pagaminti reikia trijų valandų darbo ir aštuoniasdešimt vieno sluoksnio tešlos, bet kepinio svoris neturi viršyti 150-250 g. Šaltinis: 10 things to do in Poznan.

Kadangi diena buvo ilga, miegoti susiruošiau anksti. Man labai pasisekė, kad daug lankytinų vietų šiandien pavyko pamatyti per trumpą laiką, nes atstutmai tarp jų buvo minimalūs. Kita vertus, sutemo irgi anksti, todėl šiandien paimti objektus iš rytojaus tvarkaraščio atrodė netikslinga, nes nuotraukos vis tiek nesigaus-tiesiog jau buvo per tamsu. Išvykdama iš namų pasitikrinau oro prognozę Poznanėje ir gavau +7'C, bet dabar džiaugiausi iškeliavusi su žiemine ekipiruote, nes čia kažkodėl buvo labai vėjuota ir kartas nuo karto lynojo, ir apie jokius +7'C nė kalba nėjo. Pats gi ledo skulptūrų festivalis man pasirodė didelis ir nelabai jaukus turgus-matyt tai lėmė tai, kad jis buvo nemokamas, todėl atėjo visi, kas netingėjo, ir dar gimines ir draugus atsivedė. Bet rytoj bus svarbiausia diena, nes meistrai kurs ledo skulptūras laisva forma, todėl galės išlaisvinti savo fantazijos žvėriuką.

Night-night.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Raguolytė -Karštavynaitė